Kinų kovos menai – harmoninga gilaus dvasingumo ir fizinio žmogaus tobulumo sintezė. Nė vienoje kitoje kultūroje neaptiksime tokios kovos meno ir išmintingo įsigilinimo į savo sielos paslaptis darnos. Būtent dėl to nuo seniausių laikų UŠU kovotojai Kinijoje buvo laikomi sektinu pavyzdžiu. Ne veltui kovos meno meistrus lygindavo su veidrodžiu: praeivis žvelgdamas į jį mato tik savo atvaizdą, o paties veidrodžio nepastebi. Tuo pat metu veidrodis objektyviai atspindi viską, kas vyksta aplinkui, nesikeisdamas, amžinai išlikdamas pačiu savimi. Dėl šios priežasties daugelio geriausių UŠU meistrų vardų mes niekuomet ir nesužinosime.

UŠU ar Kung Fu?

Kinų kalboje yra daugybė terminų apibūdinančių kovos menus. Populiariausi jų – UŠU (kin.: Wu Shu 武術) ir Gung Fu (kin.: Gong Fu 功夫). UŠU –  pats populiariausias terminas apibūdinantis kovos menus, kuris tiesiogiai išvertus reiškia „kovos menas“. Šis terminas naudojamas ne tik kaip savigynos ar puolimo be ginklo sistemų apibūdinimui, bet ir visiems koviniams bei kariniams gebėjimams Jun Ši Huo Dung (kin..: Jun Shi Huo Dong 军事活动), t.y. jojimas, kardo valdymo menas, šaudymas iš lanko ir t.t.

Terminas UŠU susideda iš dviejų hieroglifų - 武 (U), reiškiančio „kovinis“ arba „karinis“ ir 術 (Šu), kuris verčiamas – disciplina, mokėjimas, metodas arba menas. Skirtingai nei dažnai teigiama, UŠU yra ne naujas, o vienas seniausių terminų apibūdinančių kinų kovos menus. Pirmą kartą toks apibūdinimas paminėtas poeto Jan Jan Dži (kin.: Yan Yan Zhi 顏延之, 384-456) poemoje: „Panaikinti UŠU, iškelti literatūrą. Būti gerbiamam ir pripažintam visuomenės” (kin.: 偃閉武術，闡揚文令。庶士傾風，萬流仰鏡。). Šiame kontekste terminas reiškia „karinius menus”.

Kinų ir lietuvių kalbose šis terminas turi kiek skirtingą atspalvį. Žodis „kovinis“ „U“ reiškia karinius įgūdžius, tačiau įsigilinus į hieroglifo reikšmę įžvelgsime gilesnę prasmę. Viršutinė kairioje hieroglifo dalis „I“ (kin.: Yi 一) reiškia skaičių „vienas“. Kairėje apačioje yra kitas hieroglifas – „Dži“ (kin.: Zhi 止), kuris reškia „sustabdyti“. Ir galų gale dešiniojoje hieroglifo dalyje matome hieroglifą „Ge“ (kin.: Ge 戈), reiškiantį „ietį“, „alebardą“ ar kitą ginklą ilgu kotu.

Senovėje hieroglifas „Dži“ reiškė koją. Taigi „Dži“ (止) kartu su „Ge“ (戈), kuris nurodo ginklą ilgu kotu, reiškia „vaikščioti su ginklu“. Tai senovinė hieroglifo „U“ (武) etimologija, kuomet jis reiškė „karinį“. Taip buvo suvokiamas šis terminas ir kartu pats kovos menas praeityje.

Ilgainiui termino reikšmė kito. Šiandieninėje kinų kalboje „Dži“ (止) reškia „sustabdyti“, taigi dabar žvelgdami į hieroglifą „U” (武) mes jau matome „gynybinę“ bei „savigynos“ reikšmę – „sustabdant ietį“. Pridėjus hieroglifą „Šu” (術), kuris reiškia „meną“ (bet kokią meno rūšį ir tiksliai nusako sistemos subtilumą), mes gauname tokią prasmę: „menas sustabdyti ietį arba didelį (galingą) ginklą“ – kitaip sakant, kaip discipliną nukreiptą pasipriešinti karo menui.

一 + 止 + 戈 = 武

Vienas [tas, kuris] + Sustabdyti + Ietis = „Gynyba“

Tuo tarpu vakaruose vartojamas žodis Kung Fu iš tiktųjų kiniškai skamba – „Gung Fu“ (kin.: Gong Fu 功夫). Šis iš konfucianizmo atkeliavęs terminas reiškia pastangas, darbą arba ypatingą per ilgą praktikos laiką įgytą mokėjimą ar įgūdžius, todėl dažnai vartojamas kovos menuose. Tačiau tiksliai neapibūdina kovos menų, nes terminu Gung Fu galima apibūdinti bet kokį žmogų, ypatingai gerai atliekantį bet kokį kitą darbą – virėją, akrobatą, kaligrafą, padavėją ir t.t.

Pirmasis šio termino hieroglifas „Gung“ (kin.: Gong 功) sudarytas iš dviejų atskirų hieroglifų. Kairėje yra hieroglifas tariamas „Gung“ (kin.: Gong 工), jo reikšmė – „darbas“. Dešinėje – „Li” (kin.: Li 力) reiškia „jėgą“, „galią“ ar „stiprybę“. Kartu šie hieroglifai sukuria vieną hieroglifą „Gung“ (功), kurio reikšmė – „užbaigtumas“, „pasiekimas“, „mokėjimas“ arba „rezultatas“.

Antrasis hieroglifas – „Fu“ (kin.: Fu 夫) reiškiantis „žmogų“, „meistrą“ arba „tinkamą karinei tarnybai“ (vyr. lyties žmogų). Šis hieroglifas perduoda „laiko“ prasmę, nes vyru galima tapti tik peržengus tam tikras amžiaus pakopas, iš vaikystės į paauglystę ir pan. Kaip kad kiekvienas gali tapti meistru per ilgą ir sunkų darbą.

Trumpa UŠU istorija

Dauguma rytų bei vakarų tyrinėtojų kinų kovos menų istoriją įprastai pradeda pasakoti nuo paleolito laikų. Neginčytina, kad jau tuo metu dabartinės Kinijos teritorijoje gyvenusiems pirmykščiams žmonėms tekdavo kovoti ne tik su laukiniais žvėrimis bet ir vieniems su kitais, tačiau tikrosios UŠU užuomazgos gimė gerokai vėliau. UŠU kildinimas iš priešistorinių laikų toli gražu neatitinka tikrovės. Ankstyvųjų medžiotojų gebėjimai neturi nieko bendro su tuo UŠU, kurį mes žinome šiandien, kuriame harmoningai dera ne tik koviniai, bet ir daugelis kitų aspektų: ritualinių, sveikatingumo, psichoreguliacinių, mistinių ir t.t.

Iš pradžių sąvoka UŠU apibrėžė tik karinį parengimą. Anuomet dominavo ginklo valdymo menas, o kovos būdai be ginklo Ciuan Fa (kin.: Quan Fa 拳法) arba kitaip kovos tuščiomis rankomis menas Ciuan Šu (kin.: Quan Shu  拳術) buvo pagalbiniai.

Pagrindiniai ginklų tipai, naudojami UŠU iki pat mūsų dienų, susiformavo dar XIV – XI a. pr. Kr. – tai alebardos, kardai ir ietys, tridančiai ir durklai. Džou dinastijos (kin.: Zhou Chao 周朝, XI – III a. pr. Kr.) valdymo metu pagrindine smogiamąja jėga tapo karo vežimai, todėl itin paplito ginklai ilgu kotu. Patogiausia tam tikslui buvo alebarda Ge (kin.: Ge 戈 ) – ieties ir kablio sintezė ilgu mediniu kotu. Ge – sudarė durkliška, paprastai dviašmenė geležtė, įtvirtinta statmenai kotui. Ge geležtės išilgai vidurio linijos iš abiejų pusių turėjo stangrinančias briaunas. Šis ginklas efektyviai tarnavo ilgus šimtmečius. Ilgainiui jo valdymo būdai tapo itin rafinuoti: ginklą imta sukti, smūgiuoti ne tik antgaliu bet ir kitu medinio koto galu, smūgiuoti šuolyje ir pan. Buvo sukurti vadinamieji ietiniai Ge variantai – Ge hibridai su ietimis: ties ieties galu buvo įtvirtinama Ge geležtė. Atakuojant buvo duriama, o grįžtamuoju judesiu Ge geležtė galėdavo perrėžti kaklą. Šis ginklas laikytas itin efektyviu, jam buvo suteikiama ir antgamtinių galių. Šiandien archeologai randa Ge su nefrito geležtėmis, šie ginklai nebuvo koviniai, nors jų sandara tiksliai imitavo originalus. Nefritiniai Ge paprastai aptinkami aristokratų kapuose, dažnai – karstuose. Spėjama, kad nefritiniai Ge buvo naudojami kaip apeiginiai ar ritualiniai ginklai, galbūt kaip valdžios simbolis. Kartais nefritiniai Ge randami po karstais esančioje duobėse kartu su auka, kuri turėjo saugoti mirusįjį dvasių pasaulyje.

Vėliau Ge valdymo būdai buvo įtraukti ir į Šaolino vienuolių kovinį parengimą. Beje, Ge tam tikrame kiniškų ginklų raidos etape buvo laikytas apskritai visų kovos menų simboliu: hieroglifas U (kovinis) žodyje UŠU (kovos menas) susideda iš dviejų grafemų: Dži (sustabdyti) ir Ge, todėl spėjama, kad pirminis sąvokos UŠU traktavimas galėjo būti „mokėjimas sustabdyti puolimą Ge. Vėliau būtent iš šio ginklo išsivystė daugelis kitų ginklų rūšių.

Karininkų luome gimė gausybė įvairiausių ginklų modifikacijų, o kovos būdus be ginklo gilioje senovėje dažniausiai praktikavo mažiau pasiturintys Kinijos gyventojai, t.y. tie, kurie neturėjo teisės nešiotis ginklą ar neturėjo lėšų jo įsigyti. Sunku nubrėžti ribą, kada kovos būdai be ginklo iš paprasčiausiu muštynių virto kovos menais. Tačiau daugelis tyrinėtojų sutaria, kad tai įvyko būtent Džou epochoje. Ankstyviausiame kinų poezijos rinkinyje „Dainų knygoje“ (kin.: Shi Jing 詩經) užsimenama, kad save gerbiantis valdininkas būtinai turi būti įvaldęs kovos meną be ginklo. Todėl galima tvirtinti, kad būtent šioje epochoje kovos menai nustojo būti vien tik liaudiškas reiškinys, neatsitiktinai būtent tuomet atsirado terminas „Drąsa kovojant be ginklo“ (kin.: Quan Yong), apibrėžęs kovos sistemas be ginklo, taikytas kariams bei valdovo apsupties žmonėms parengti.

Anuomet pradėję formuotis kovos menų komplesai Tao Lu (kin.: Tao Lu 套路) buvo glaudžiai susiję su kariniais ritualiniais šokiais. Gimę iš šokio kovos būdai įgavo sakrališkumo atspalvį: žmogus susitapatindamas su dievybe, įgaudavo gebėjimą sutvarkyti gamtinį chaosą ir taip tapti taikos šaukliu. Terminus „šokis“ ir „kova“ vienijo ir toks pats šių žodžių skambesys – U. Palaipsniui susiformavo ypatinga šokių rūšis – U U (šokis – kova) (kin.: Wu Wu 武舞), jo atlikimas buvo išskiriamas į dvi dalis – judesiai rankomis ir kojomis.

XI – IX a. pr. Kr. didžiausiu kariniu šokiu tapo „Didysis mūšis“. Jį atliko ne tik kariai, nes šokis reikalavo ypatingo kovos meno žinojimo: į šokį buvo įtraukti sudėtingi koviniai veiksmai: tridančio sukimas, įvairūs sudėtingi žingsniai ir šuoliai. Patys kariai šiame šokyje, visų pirma, matė mokomąjį kovinį kompleksą, savotišką Tao Lu (kovinių veiksmų kompleksą).

Taigi ankstyvajame UŠU formavimosi etape vyko sudėtinga karo meno ir šokio, fizinės kultūros ir ritualinio veiksmo sintezė, o kovos menas be ginklo dar neįgavo to svarumo kovos menų sistemoje, kuris laukė jo ateityje.

Cinų (kin.: Qin Chao 秦朝, 221 – 207 pr. Kr. ) ir Hanų (kin.: Han Chao 漢朝, 207 pr. Kr. – 220 m.) dinastijų valdymo laikais gimė visiškai nauji kovos būdai be ginklo. Visų pirma, tai dvejos imtynės – Dziue Li (kin.: Jue Li 角力) ir Dziue Di (kin.: Jue Di 角抵). Sąvoka Dziue Li („galinėtis“) apėmė visą kovos be ginklo įvairovę, ginklo valdymo būdus ir jėgos varžybas. Šiuo terminu galėjo būti apibūdinama ir laisva kova be jokių taisyklių ar konkreti valdovo rūmuose rengtų varžybų rūšis, kurių metu buvo rengiami įvairiausi turnyrai.

Imperatoriaus Cin Ši Huang Di (kin.: Qin Shi Huang Di 秦始皇帝,259 – 210 pr. Kr.) valdymo metu Dziue Li tapo privaloma karių paruošimo dalimi. Kiekvienas karys turėjo įvaldyti kovos būdus be ginklo kaip priedą prie fechtavimo, kovos sėdint raitam ant žirgo ir žygiuojant pėstininkų  būryje. Geriausiems Dziue Li kovotojams imperatorius suteikdavo aukštus valstybinius postus.

Iš ritualinių šokių išaugo ir dar vienos imtynės – Dziue Di. Pažodžiui išvertus šis terminas reiškia „susidurti ragais“ – kovotojai susirišdavo plaukus į kasas, primenančias ragus, tai buvo senovinio su magija susijusio ritualo atgarsiai: kadaise karinių šokių dalyviai užsimaudavo kaukes arba šalmus su ant jų pritvirtintais ragais ir puldavo vienas kitą. Skirtingai nuo „Dziue Li“ praktikuojantieji naująjį Dziue Di kovodavo tik tuščiomis rankomis, be to, nebuvo leidžiama smūgiuoti priešininkui.

Iki II a. pr. Kr. iš Dziue Li gimė imtynės Šou Bo (kin.: Shou Bo 手搏), jose buvo įtraukti metimai, sugriebimai, užlaužimai ir smūgiai. Šou Bo jau beveik visiškai atitrūko nuo ritualinių švenčių ir tapo pragmatiškomis kovinėmis varžybomis, kurių metu kvotojai nebebuvo apriboti judesiais – nebuvo nustatyta aikštelės dydžio.

Hanų imperatoriaus U Di (kin.: Han Wu Di 漢武帝, 156–87 pr. Kr.) valdymo metu sąvoka Dziue Di tapo bendrine visiems kovos menams – ji apėmė Dziue Li, Šou Bo ir Šuai Dziao (kin.: Shuai Jiao 摔跤). Dziue Li tuo metu buvo visiška Šou Bo priešingybe, tai buvo visiškai ritualinė kova, išoriškai daugiau primenanti spektaklį, kurio pagrindu išliko karinis šokis U U. Šuai Dziao, kaip ir Šou Bo, buvo įprastos imtynės, kuriose buvo leidžiami sugriebimo veiksmai, buvo galima parversti priešininką ant žemės, leidžiami metimai per dubenį, nugarą ir pan. Daugelis Šuai Dziao veiksmų buvo sudaryti remiantis priešingų jėgų veikimo teorija. Nuolatinių ilgalaikių varžybų taisyklių ar sąlygų nebuvo ir nugalėtoju buvo skelbiamas tas, kuris pastatydavo priešininką į padėtį be išeities, prispaudęs jį prie žemės ar atlikęs skausmingą veiksmą.

Dziue Di daugiausia rėmėsi metimų technika. Vėliau šis kovos būdas transformavosi ir virto Siang Pu (kin.: Xiang Pu 相撲) („abipusis susidūrimas“), kuris vėliau patekęs į Japoniją virto tuo ką mes šiandien žinome kaip Su Mo (jap.: Su Mo 相撲). Siang Pu taip pat didžia dalimi buvo ritualinio pobūdžio veiksmas. Tai buvo ne tik dviejų kovotojų kova, bet ir ištisas teatralizuotas veiksmas. Sung dinastijos (kin.: Song Chao 宋朝, 960 – 1279) valdymo metu iš 120 galiūnų buvo formuojami “Siang Pu pulkai“. Vėliau iš jų tarpo buvo renkami vadovai, instruktoriai ir kiti kariuomenei reikalingi žmonės. Buvo išskirtos trys meistriškumo kategorijos – aukščiausia, vidutinė ir žemiausia. Be ritualinių mūšių imperatoriaus rūmuose tris kart per metus buvo rengiami kariniai egzaminai. Tačiau pastaruosiuose vis labiau ir labiau ryškėjo ritualinis pobūdis, o liaudies rengiamose kasmetinėse Siang Pu varžybose formavosi būsimų realių kovų užuomazgos, vizualiai ne tokių gražių ir suritualintų, tačiau jau įgavusių itin didelę praktinę vertę.

Siang Pu kovą sudarydavo trys raundai. Taisyklės draudė sugriebti priešininką už drabužių, tačiau smūgiuojant buvo leidžiama sugriebti jo ranką, atlikti metimus, atlikti akcentuojančius smūgius rankomis ir kojomis. Taisyklės leido atlikti smaugimo veiksmus, spausti skausmingus kūno taškus, atlikti sąnario užlaužimą. Nesunku pastebėti, kad daugelis šių veiskmų įeina į daugybę šiandienių UŠU stilių. Būtent Siang Pu glūdi visų jų šaknys.

Iš daugelio Siang Pu skirtumų nuo jo pirmtako Dziue Di išsiskyrė du pagrindiniai: pirmas  – atsirado taisyklės ir tam tikras veiskmų arsenalas, nubrėžęs ribą tarp kovos meno ir ritualinių kovų ir antras – varžybų reginys tapo svarbesnis nei ritualinės reikšmės.

Jau pirmais Han epochos dešimtmečiais kovos menai buvo žinomi pačių skirtingiausių kinų visuomenės sluoksnių atstovams. Neturtingiems jie padėdavo apsiginti gyvybę ir turtą, daosistų vienuoliams nurodė kelią į ilgaamžiškumą ir nemirtingumą, valdininkams padėdavo įgauti didžiosios išminties. Kovos menas kinų visuomenės gelmėse susiformavo kaip savotiškas lydinys su neatsiejamais jo komponentais – tradicinės filosofijos postulatais, senomis maginėmis praktikomis ir gydymo sistemomis. III a. pr. Kr. pabaigoje atsirado porinis kovos meno veiksmų kompleksas, vadinamasis U I (kin.: Wu Yi 武绎) („kariniai gebėjimai“). Tarp imperatoriaus aplinkos žmonių U I dažniausiai susidėjo iš ginklo valdymo meno, o kovos būdai be jo užėmė visiškai nereikšmingą vietą. Tuo tarpu tarp paprastų žmonių priešingai: kaimuose dažniausiai buvo praktikuojamas kovos menas be ginklo, vėliau – sujungus juos su Dziue Di, Šou Bo ir Šuai Dziao veiksmais. Būtent šie principai ir tapo pagrindu vėliau susiformavusiam Ciuan Šu (kin.: Quan Shu 拳術)

Han epochoje tarp visų tradicinių kinų ginklų rūšių ypatingas vaidmuo buvo suteiktas kardui. Tiesus kardas Dzien (kin. Jian 劍) buvo vadinamas „visų ginklų imperatoriumi“, „trumpųjų ginklų globėju“. Kardas sietas su imperatoriškosios valdžios simboliais. – nė vienas Han imperatorius nepasirodydavo pavaldiniams be prisegto prie diržo kardo, tai pabrėždavo karingumą ir dangišką valdovo kilmę. Kinų tradicijoje ginklas buvo laikomas gyvu organizmu, kardas buvo gyvas rankos tęsinys, o visas pasaulis buvo suvokiamas kaip vieninga visuma, kuriame nėra ribų tarp žmogaus ir kardo, kurį jis laiko rankoje.

Gerokai pigesnis ir praktiškesnis, tačiau tuo pat metu ir sunkesnis, buvo vienašmenis, išlenktas kardas Dao (kin.: Dao 刀). Su juo kovoje galima buvo net perkirsti priešo šarvus. Vėliau buvo sukurtas šio kardo patobulinimas – alebarda Guan Dao (kin. : Guan Dao 關刀) – ant ilgo medinio koto pritvirtintas kardas Dao. Šis ginklas buvo universalus, nes jį galima buvo naudoti kaip „artimoje“, taip ir „tolimoje“ kovoje. Todėl alebarda buvo praminta „šimto ginklų rūšių valdove“.

III a. plinta terminas UŠU, iš pradžių jis buvo naudotas kaip U I sinonimas. Tačiau sąvoką Šu (menas) jam suteikė naują atspalvį, nurodė, jog tai ritualinis, mistinis, sakralinis veiksmas. Tai rodo, kad kovos menas tapo būdu kuriant harmoningą pasaulį, kuriame dera išorinė kovinių formų įvairovė ir turtingas vidinis filosofinis – mistinis turinys.

Trijų karalysčių laikotarpyje (kin.: San Guo Shi Dai 三國時代, 220-280) kinų karinė mintis pasiekė bene aukščią viršūnę. Šiuolaikiniai kinų tyrinėtojai teigia, kad profesionalių kovos įgūdžių mokymas tuo metu buvo jau nebeatsiejamas nuo fizinio pasirengimo“: per treniruotes įgyjama jėga, vikrumas, šoklumas, ugdomas visas kūnas tam, kad įvaldyti kovos meną bei ginklus. Praktikuojant šioms fizinėms ypatybėms būtina skirti vienodą dėmesį“. Drąsa buvo ugdoma nuo vaikystės, kartu įdiegianat savikontrolės ir stropumo savybes, orientuojant mokymą į „išminties viršūnes“. Šiame laikotarpyje susiformavo vadinamosios penkios privalomos karinės disciplinos – šaudymas iš lanko, fechtavimas, ieties valdymas, šaudymas iš arbaleto ir šarvų apsirengimas. To meto egzaminatriams skirtame vadove rašoma, kad kariniuose mokymuose ypatingą dėmesį būtina skirti: pirma – drąsai, antra – profesionaliems įgudžiams, trečia – poziciniam karui (strategijai), ketvirta  – orientacijai ir penkta – laiko suvokimui.

Ilgainiui kinų karvedžiai atkreipė dėmesį į daosistų kvėpavimo gimnastikos bei psichotechnikos „Dao In“ (kin.: Dao Yin 導引) ir „senųjų raštų“ perteikiamus principus ir bando įtraukti į karinius mokymus „garsų tarimo metodus“. Buvo net parašytas ištisas traktatas pavadintas „Garsų nustatymo knyga“, sudarytas iš 464 alegorijų. Karininkų luomui jis pasirodė bevertis, tačiau  veikalas atrado savo vietą vienuolynuose, kur buvo tęsiamas ir suformavo būdą suteikti kariui „paaštrintą“ ritmo suvokimo jausmą. Būtent ritmas praeityje buvo viena esminių karo meno sąvokų.

VI – XI a. vyksta kovos menų praktikos pobūdžio kitimas. Kovos meno meistriškumo lygis liaudyje vejasi kariuomenės pasiruošimą. Kovos menas ir kovos menų veiksmų kompleksai buvo demonstruojami per liaudies šventes, buvo stengiamasi pademonstruoti savo gebėjimus varžantis su oficialiuoju karo menu. Šventės, kurių metu buvo rengiamos Šou Bo ir Siang Pu varžybos, pasiekė tokius užmojus, kad ne kartą buvo uždraustos vietos valdžios, kuri baiminosi liaudies neramumų. Pagrindinė visų draudimų priežastis buvo ginklo valdymo demonstravimas, tuo pat metu praktikuoti kovos meno be ginklo ar atlikti ritualinės pakraipos kovinių veiksmų nebuvo draudžiama.

Turnyrai tarp paprastų žmonių buvo rengiami ne tik oficialiomis progomis, bet ir per šventes, skirtas kokioms nors vietinėms dvasioms. Varžybų dalyvių meistriškumas išaugo tiek, kad norit nugalėti jau nebeužteko vien tik pasikliauti didele fizine jėga – tapo aktualu įvaldyti tam tikrą techninį arsenalą ir likus keletui savaičių iki turnyro sustiprintai treniruotis. Varžybos tęsdavosi keletą dienų, o kartais ir ištisą mėnesį. Nuo Sung dinastijos valdymo pradžios, buvo paradėtos rengti kovos ant pakilos – Lei Tai (kin.: Lei Tai 擂臺) (pažodžiui: „mušti bugną“). Du kovotojai užlipdavo ant aukštos pakilos ir kaudavosi be jokių apribojimų – tai jau buvo realios kovos, o ne teatralizuotas renginys. Būtent tokias kovas įtraukė į karinę praktiką pirmasis Sungų dinastijos imperatorius, aistringas kovos meno mėgėjas Džao Kuan Yin (kin.: Zhao Kuang Yin 趙匡胤, 927 – 976). Lei Tai kovos buvo rengimos su visa kovine ekipiruote ir ginklais.

Mėnesį trunkančių UŠU varžybų tradicija numatė, kad visą varžybų laiką (trisdešimt ar daugiau dienų) bet kuris kovotojas turi teisę užlipti ant pakylos ir iškviesti į kovą pretendentą dėl pajėgiausio kovotojo titulo. Jei niekas neišdrįsdavo mesti iššūkio, tai toks pretendentas buvo paskelbiamas „nenugalimu kariu“.

Daugybė liaudyje gyvenančių kovos menų meistrų valdininkams pasiūlė organizuoti jų specialius būrius – taip susiformavo vadinamieji apskričių pulkai. UŠU praktika šiuose būriuose, kuriuose buvo praktikuojama kovos meno be ginklo veiksmai, ginklo valdymas, buvo kontroliuojama vietos administracijos.

Paraleliai su oficialiais būriais pradėjo formuotis ir visiškai liaudiškos UŠU bendrijos. Jose buvo praktikuojami ir kovos menai, ir šaudymas iš lanko, ir fechtavimas ietimis bei kardais, ir ritualiniai koviniai šokiai. Tokios bendrijos atlikdavo net keletą funkcijų: organizvo kaimų gynybą nuo plėšikų antpuolių, buvo tarpusavio pagalbos bendruomenėmis, sektomis, praktikavusiomis maginius ritualus. Nepaisant valdžios persekiojimo, tokios UŠU bendrijos palaipsniui virto puikiai paruoštų karių būriais. Tačiau skirtingai nuo valsybinės kariuomenės, jų treniruotės buvo susijusios su liaudiškomis šventėmis ir ritualais.  Iki XIII a. šios bendrijos palaipsniui tapo uždaros ir virto „kovos menų kiemais“ (kin.: Wu Shu Guan 武术館), kurių pagrindu ir ėmė formuotis klasikinės uždaros UŠU mokyklos – „Vartai“ (kin.: Men  門).

Užvažiuojamųjų nakvynės namų kiemai tapo liaudiškojo UŠU centrais. Juose buvo sukonstruojamos specialios aikštelės arba pakilos skirtos UŠU demonstracijai, ant kurių pro šalį keliaujantys kovos meno žinovai galėjo pademonstruoti savo meną ir pasivaržyti su vietiniais žinovais. Ant tokių aikštelių dažniausiai buvo rengiamos kovos tuščiomis rankomis arba lazdomis. Įprastai buvo demonstruojami ir koviniai šokiai su kardais. Taip pradėjo formuoti miestietiškoji UŠU tradicija. XIV-XV a. tokių kiemų varžybos išaugo į dar grandiozinį liaudšką ritualą – „kovos menų žinovų susirinkimus“.

Mongolų dinastijos Juan (kin.: Yuan Chao 元朝, 1279 – 1368) valdymo metu pradėjo formuotis pirmosios UŠU mokyklos. Tuomet dar nebuvo galūtinai susiformavusių UŠU stilių, nebuvo aiškios ribos tarp skirtingų kovos menus praktikuojančių grupių pagal požymį saviidentifikacijos su vienais ar kitais pirmaisias patriarchais, tačiau jau buvo susisteminti kovos veiksmai ir pradėjo ryškėti jų kontaktas su pagrindinėmis religinėmis – filosofinėmis sistemomis. Prasidėjo kovos menų struktūrizavimo procesas.

Būtent tokiose mokyklose prasidėjo ankstyvųjų UŠU mokyklų formavimasis. Stilius – tai, visų pirma konkrečių techninių įgūdžių rinkinys, suvienytų treniruočių metodais ir perdavimo būdais. Jis remiasi daugybe bazinių principų, kurie yra vidinė visos technikos ašis. Kiekvienas stilius turi kanoninį veiksmų ir kovinių veiksmų kompleksų (Ta Lu) rinkinį, tačiau stiliaus formavimasis labai ilgas procesas, kad susiformuotų kanonas turi prabėgti daug laiko. XII – XIV a. kai kuriose UŠU mokyklose jau egzistavo susisteminti kovinių veiksmų rinkiniai, poriniai kompleksai (kin.: Dui Lian 对练), ginklo valdymo (kin.: Qi Xie 器械) treniruočių metodikos – ieties, kardo, lazdos, kablių, pjautuvų, tridančių, peilių ir t.t.. Tačiau kanonai dar nebuvo užfiksuoti rašytine forma. Toks traktatas dėstydavo ne tiek techninius veiskmus, kiek mokyklos mokymo pagrindus, jos filosofinius ir moralinius principus.

Juanų dinastijos valdymo laikais atsirado nauja ginklu rūšis – kūjis (kin.: Chui 锤) – tai buvo apvalus metalinis svarmuo, pririštas prie trumpo ar ilgo koto. Trumpas kotas dažnai buvo papildomas virve ar grandine. Pasitelkus tokį ginklą buvo galima kovoti prieš raitą kariauną ar prieš keletą ginkluotų vyrų, puolančių vienu metu. Kūjo modifikacija su metaliniu ietigalio pavidalo antgaliu, pririštu prie virvės buvo pavadinta Liu Sing Čui (kin.: Liu Xing Chui 流星锤) (kūjis – meteoritas) ir buvo labai paplitęs tarp vienuolių, ypač Šaolino vienuolyne (kin.: Shao Lin Si 少林寺) nuo XIV a.

Vietinės teisėsaugos ir gynybos dalinių – „karinių padalinių sistemos“ (kin.: Fu Bing Zhi 府兵制) klestėjimo metu Tang dinastijos (kin.: Tang Chao 唐朝, 618 – 907) laikotarpiu, pradeda populiarėti budistų vienuolynai, kuriuose kinų švietmo ir ugdymo sistema išgivena eilinį renesansą. Vienuolynuose buvo dėstoma filosofija, tęstinio mokymo teorija,  psichinio atspindžio teorija, medicina, darbinis auklėjimas, karo menas ir kovos be ginklo būdai.

XIII – ХIV a. prasidėjo vienos įtakingiauisų UŠU mokyklų – Šaolin Ciuan (kin.: Shao Lin Quan 少林拳) formavimasis. Nors kiniškai tradicijai būdingas ne tik kovos meno, bet ir visos istorijos „pagilinimas“, priskiria jo autorystę indų misionieriui pirmajam Čan budizmo (kin.: Chan 禪) patriarchui Bodhidharmai (kin.: Pu Ti Da Mo 菩提達摩), pagal legendą atvykusiam į Kiniją VI a. Tačiau remiantis istoriniais šaltiniais nėra nė mažiausio preteksto teigti, kad indų misionierius praktikavo kovos menus ir kad galėjo nors kažkiek įtakoti Šaolino UŠU mokyklą, kuri visgi susiformavo ne VI a., o gerokai vėliau. Šiuoliakinių kinų istorikų tyrinėjimai patvirtino šią versiją.

Legenda apie tai, kad Bodhidharma praktikavo kovos menus galutinai susiformavo tik XVII – XVIII a., kuomet, beje, iš tikrųjų ir baigėsi kinų kovos menų kaip socialinio – kultūrinio fenomeno formavimasis su sudėtinga filosofine baze ir išvystyta mitologija. Dauguma UŠU stilių buvo sukurti liaudiškosios tradicijos rėmuose, kurios saviraiškos forma tapo sektantiški slaptų bendrijų tipo junginiai. Bodhidharma – paprastas ir kartu paslaptingas, tuo pat metu nesusijęs su jokia nacionaline kinų tradicija, anuomet tapo idealia įkūrėjo, pirmojo patriarcho bei vidinės tradicijos nešiotojo figūra.

XVII a. Kinijos imperijos sostą užgrobė mandžiūrai ir įkūrė paskutiniąją Kinijos valdovų dinastiją – Cing (kin.: Qing Chao 清朝, 1644 – 1912). Jos valdymo metu visoje Kinijoje augo ir plėtėsi pasipriešinimo judėjimai, didžiausios organizacijos anuomet buvo žymiosios „Triados“ (kin.: San He Hui 三合會), „Hung brolija“ (kin.: Hong Men 洪門) ir „Dangaus ir žemės sąjunga“ (kin.: Tian Di Hui 天地會). Kaimuose ir miestuose slaptų organizacijų, daosistų ir budistų sektų nariai degino smilkalus ant altorių, aukodami aukas jūdėjimo pradininkams, kuriais tradiciškai buvo laikomi legendinio Pietų Šaolino vienuolyno (kin.: Nan Shao Lin Si 南少林寺) vienuoliai.

Po XIX a. viduryje vykusio Taipingų (kin.: Tai Ping 太平) sukilimo bei jų „Dangiškosios didžiosios ramybės valstybės“ (kin.: Tai Ping Tian Guo 太平天國) žlugimo,  dar besigydydami žaizdas daugybės slaptų organizacijų nariai remdamiesi „Triados“ idėjomis kūrė naują judėjimą. Taip gimė grandiozinis „Kumščio vardan taikos ir teisingumo“ (kin.: Yi He Tuan Yun Dong 義和團運動) sukilimas (1898 – 1901), vakaruose pramintas  „Boksininkų sukilimu“. Sukilime dalyvavo daugybė to meto UŠU mokyklų. Įdomu tai, kad Taipingų sukilimo dalyviai simpatizavo kriščionybei, o „Boksininkai“ „Dangiškojo valdovo mokymą“ suvokė kaip vakarietišką barbarišką ideologiją, kurią reikia išguiti iš Kinijos ir negailestingai puldinėjo bei degino krikščionių bažnyčias.

„Ihetuanai“ iš pradžių iškėlė tikslą išvyti iš Kinijos „Užjūrio barbarus“ ir vardan šio tikslo trumpam net buvo sudarę paliaubas su mandžiūrų valdžia. Tuo metu dėl įtakos ir įsigalėjimo Kinijoje varžėsi didžiosios Europos valstybės – vadinamosios „Aštuonios jėgos“ (kin.: Ba Guo Lian Jun 八国联军).

Ihetuanų būriams vadovavo UŠU mokyklų vadovai. Didžiųjų būrių vadovai buvo vadinami Didžiaisiais mokytojais (kin.: Da Shi Fu 大師父 arba Lao Shi Fu 老師父), kitaip dar vadinti Didžiaisiais drakonais (kin.: Da Long 大龍). Mažesnės grupės bei sekcijos buvo pavaldžios pirmojo, antrojo ir trečiojo rango mokytojams. Pastarųjų vaidmuo priklausė nuo šventumo laipsnio, kuris buvo vertinamas pagal „Ci apsivalymo sėkmę“ (kin.: Qi 氣), kovinių veiksmų įvaldymą, sektos užkeikimų ir apeigų išmanymą. Karinė ir psichologinė Ihetuanų parengtis buvo apskaičiuota tam tikram laikui, tai, matyt, buvo susiję su masinio mokymo būtinybe. Pavyzdžiui, tam, kad pasiektų pirmą laiptelį prireikdavo 100 dienų, kitam laipteliui – jau 400 ir t.t. Eiliniams kariams užteko pirmojo laiptelio, t.y. pradinio mokymo kurso.

Ihetuanų judėjimas virto realia grėsme užsienio šalių privilegijoms Kinijoje, todėl buvo suburtos jungtinės Anglijos, Prancūzijos, Rusijos, Vokietijos, JAV, Italijos, Japonijos ir Austijos – Vengrijos pajėgos, kurios sutriuškino kinų „Boksininkus“. Imperatorienė Ci Si (kin.: Ci Xi 慈禧, 1835 – 1908) iš pradžių palaikiusi Ihetuanus vėliau juos išdavė ir sudarė sąjungą su „Aštuoniomis jėgomis“. Per sukilimą žuvo daugybė garsiausių Kinijos kovo menų meistrų.

Vos po dešimties metų, 1911 m. per „Sin Hai revoliuciją“ (Kin.: Xin Hai Ge Ming 辛亥革命) buvo priverstas atsisakyti sosto paskutinysis mandžiūrų dinastijos valdovas Pu I (Pu Yi 溥儀, 1906 – 1967). Tačiau nacionalinę nepriklausomybę Kinija išsikovojo tik prabėgus pusei amžiaus nuo Ihetuanų sukilimo, kuomet, pasibaigus pilietiniam karui, 1949 m. buvo įkurta Kinijos Liaudies Respublika.

Laikotarpis tarp Cingų imperijos žlugimo ir KLR įkurimo kovos menai tapo prieinamesni visiems Kinijos gyventojų sluoksniams, atvėrė vartus ir ėmė mokyti daugybė iki tol uždarų UŠU mokyklų.

1909 m. Šanchajuje Mi Dzung Ciuan (kin.: Mi Zong Quan 迷蹤拳) (pažodžiui: „Pamesto pėdsako kumštis“) meistras Huo Juan Dzia (kin.: Huo Yuan Jia 霍元甲, 1868 – 1910), pramintas „Geltonveidžiu tigru“, sukūrė organizaciją, kurią po kelių pervadinimų imta vadinti  Dzing U (kin.: Jing Wu Ti Yu Hui 精武體育會). Tai buvo savotiška kovos menų akademija. Jau pats jos pavadinimas – Dzin U  („Dzin“ – „esmė, kvintesencija“; „U“ – „kovinis“) – demonstravo, kad joje dėstomi būtent tikrieji kovos menai, o ne modernūs surogatai. Dėstyti buvo pakviesti žymūs to meto tradicinių UŠU mokyklų meistrai. Ilgianiui ši organizacija įkūrė dešimtis savo filialų ne tik Kinijoje, bet ir už jos ribų.

Naujosios Kinijos Respublikos valdžia suteikė didelę paramą UŠU populiarinimui. Pirmasis Kinijos prezidentas Sun Jatsenas (kin.: Sun Yi Xian 孫逸仙) pats buvo slaptos draugijos narys ir praktikavo UŠU stilių Tai Dzi Ciuan (kin.: Tai Ji Quan 太極拳). Jo pasekėjas Čen Kaiši (kin.:  Jiang Jie Shi 蔣中正) taip pat nebuvo abėjingas kovos menams.

Tuo metu tradiciniai kovos menai tapo nacionaliniu pasididžiavimu bei įrankiu kurti stiprią tautą. Pirmą kartą buvo publikuota tokia daugybė mokomosios literatūros (kin.: Quan Pu 拳谱), buvo sukurta daugybė nacionalinių UŠU komandų, dalis jų rengė pasirodymus ne tik Kinijoje bet ir už jos ribų. Buvo įkurta žymioji Centrinė Guo Šu akademija (kin.: Zhong Yang Guo Shu Guan 中央國術館). Šiuo laikotarpiu bendriniu pavadinimu visiems kinų kovos menams tapo Guo Šu (kin.: Guo Shu 國術) (pažodžiui: Valstybinis menas arba Tautos menas). 1936 m. kinai surengė UŠU demonstraciją Berlyno 11 – ose Olimpinėse žaidynėse.

„Didžiosios proletariato Kultūrinės revoliucijos metais“ (1969–1976) kaip ir daugybė kitų tradicinio kinų gyvenimo aspektų UŠU praktika buvo paskelbta atgyvena ir uždrausta. 1958 m. buvo įkurta „Visos Kinijos UŠU asociacija“, kuri iniciavo UŠU reformą. Siekta atsisakyti visų kovinių ir ezoterinių kinų kovos menų aspektų ir suardyti tarp šeimyninių klanų bei religinių bendruomenių  tradiciškai susiklosčiusią perdavimo liniją ir visas jų sudedamąsias, standartizuoti UŠU ir sukurti naują sporto šaką. UŠU meistrai buvo kviečiami išeiti iš pogrindžio, populiarus argumentas buvo tas, kad „visi motyvai slaptai veiklai liko praeityje: mandžiūrų valdžia nuversta, japonai išvyti, šalis suvienyta“.

Pagal senųjų kovinių UŠU judesių kompleksus buvo sukurti naujieji. Taip, pavyzdžiui, gimė šiandien itin populiarus, didžia dalimi Jang šeimos Tai Dzi Ciuan (kin.: Yang Tai Ji Quan 楊太極拳) UŠU stiliaus pagrindu, sukompiliuotas modernus Tai Dzi Ciuan. Iš „Ča Quan“ (kin.: Cha Quan 查拳), „Hua Ciuan“ (kin.: Hua Quan (華拳), „Hung Ciuan“ (kin.: Hong Quan 洪拳) ir Šaolin Ciuan buvo sukompiliuotas modernus „Čang Ciuan“ (kin.: Chang quan 長拳) (pažodžiui: „Ilgasis kumštis“. Iš atskirų pietų Kinijoje paplitusių UŠU stilių: „Hung Dzia Ciuan“ (kin.: Hong Jia Quan 洪家拳) ir „Cai Li Fo Ciuan“ (kin.: Cai Li Fo Quan 蔡李佛拳) judesių sukurtas modernus „Nan Ciuan“ (kin.: Nan Quan 南拳) (pažodžiui: „Pietų kumštis“). Moderniame UŠU vertinamas judesio tikslumas, gracija, gebėjimas „įtilpti“ į tam tikrus laiko rėmus,  itin aukšto vertinimo sulaukia be klaidų atliekmi akrobatiniai elementai.

Moderniam UŠU buvo visiškai išbraukti koviniai aspektai, todėl teko ieškoti ir šiuolaikinės kovinės formos, paprastai tariant, nebuvo kontaktinių kovų, todėl dar 1920 m. tradicinių UŠU stilių pagrindu buvo pradėta kurti nauja kovinio sporto šaka, pavadinta senoviniu pavadinimu San Da (kin.: San Da 散打) (pažodžiui: „laisva kova“), kurioje dėvimos pirštinės, šalmai ir kitos apsaugos.

Šiandien toliau vykdoma UŠU pavertimo sportu politika. Tarp kinų jaunimo, kurie nėra matę tradicinio UŠU, populiarinami Čang Ciuan ir Nan Ciaun, sportinės ir svekatinimo senųjų kovos menų versijos. Sukurtos kovų taisyklės (kova pagal taisykles tradiciniame UŠU nesuvokiamas dalykas, pasak tradicinio UŠU meistrų, „norint laimėti šiuolaikinėse San Da varžybose reikia praktikuoti boksą, o ne UŠU“). Tradicinis UŠU egzistuoja ir šiandien, tačiau nesusikerta su sportiniu, todėl norint surasti tikrus tradicinio UŠU meistrus reikia nemažai kantrybės ir pastangų.

© Shaolin.lt Visos teisės saugomos. Kopijuoti ir platinti svetainėje esančią informaciją be sutikimo draudžiama ir saugoma įstatymo.